Tai poilsio knyga. Padeda gydantis nuo rimtumo. Gali būti naudinga antropologinėms studijoms. O jei meną laikysime amato priešingybe, tai greičiausiai ir yra tikrasis menas, nes jis neturi jokio užsakovo.
- Monika Krikštopaitytė
Tai knygą, kuri niekad neatsiras dėvėtų knygų, apie kurias sakoma kaip nauja, lentynoje. Visai atvirkščiai, ji niekada nebeatrodys kaip nauja. Dar daugiau, ji bus nuskaityta, numylėta, susiraičiusiais nuo juoko ašarų puslapiais. Jos laimingi šeimininkai išdidžiai leis ją trumpam palaikyti svečiams, atversdami vieną ar kitą mintinai pažįstamą, nors skaičiais nepaženklintą puslapį. Žinau, nes turiu tą knygą.
Audra Kaušpėdienė
Tačiau nepabijokime to žodžio – knyga ne kiekvienam! Nes humoro neišmoksi. Jo nedėsto universitetuose ir akademijose. Apie humorą nerašomos disertacijos. Ir ačiū dievui. Nors iš tikrųjų, jeigu labai gerai pagalvoji – Arūno Kavaliausko knyga „Visai nesuprantamų reiškinių stebėjimas“ visiškai atitinka daktaro disertaciją ir apimtimi, ir turiniu. Skaityti visą straipsnį
Architektas Audrys Karalius, pilotas.lt redaktorius
Taip tyliai, nereklamuotai, kažkokiame fluxus.lt ėmė rodytis siaubingai juokingi, tarsi išsukiotomis rankomis atlikti Obliaus piešiniai. Tai buvo Charmsas, Radijo Show (pradžia) ir daug savitų, obliškų pipirų, paverstų piešiniais, praturtintais nepėsčiu tekstu. Tai buvo lietuviškas David Shrigley gerokai prieš tai kai kas nors apie Shrigley sužinojo. Aš ir visi man rūpimi žmonės tapome fanais akimirksniu. Skaityti visą straipsnį
Tomas Ramanauskas
Manau, A. Kavaliausko humorą galima būtų lyginti su D. Charmso, ir toks palyginimas nebūtų perspaustas. Panašių bepročių būta ir Vakaruose. Jei būčiau menotyrininkė ir tyrinėčiau A. Kavaliausko kūrybą, brėžčiau visokias rimtas sąsajas su dadaistais ir fliuxistais. Kas taip giliai kapstytis nenori, tam siūlau tiesiog paprasčiausiai apdovanoti save gera humoro doze... Skaityti visą straipsnį
suru.lt Gailė Ne
Knygos viduje
Apie autorių
Šios knygos atsiradimo priežastis – nereikšmingumo ilgesys. Svarbiausia „tik šiaip“ piešinio privilegija – visiška laisvė. Svaigi ir šiek tiek rizikinga.
Arūnas Kavaliauskas, architektas pagal specialybę, į savo piešinius niekad rimtai nežiūrėjo. Jie buvo kuriami dėl smagumo, kaip pokštas, kaip būdas nuleisti, garą, nuodą ar spazmais virstantį juoką. Įžvalgos, idėjos, kartais rimtos, o kartais visai paikos kaip tarakonai išsilaikstė ant popierių, popierėlių, stalo, servetėlių, bloknotų ir sąsiuvinių.
– Monika Krikštopaitytė